KAIP GYVENI, ALUMNE? GABIJA
Vilniaus Valdorfo mokyklą baigusi Gabija šiuo metu gyvena JAV ir gilina žinias aplinkosaugos srityje. Rinktis šią profesiją merginą paskatino baigiamasis metų darbas mokykloje.
Gal žinote, kodėl tėvai nusprendė Jus leisti būtent į Vilniaus Valdorfo mokyklą?
Pirmas keturias klases praleidau valstybinėje pradinėje mokykloje. Tuo metu teko dalyvauti keliose Vilniaus Valdorfo mokyklos mugėse bei spektakliuose, nes VIVĄ lankė šeimos draugų vaikai. Jau tada prisimenu, kaip stebuklingai šiltai man atrodė (nors ir tuo metu ne mano) mokykla. Džiaugiausi, kai atėjus laikui tėvai pasirinko mane čia leisti. Nors girdėdavau bendraklasių kalbų apie mokyklos keitimą, pati to niekada nenorėjau. Pirmųjų mokyklos metų patirtys valstybinėje mokykloje man padėjo surasti savo vietą Vilniaus Valdorfo mokykloje, kurioje jaučiausi saugi bei įkvėpta.
Kaip sekėsi rinktis tolesnį kelią pabaigus mokyklą?
Kelią po mokyklos baigimo labai padėjo išsigryninti mano metų darbas dvyliktoje klasėje. Jo metu sukūriau įvadinę ir praktinę zero waste principų knygelę. Jau tada buvau neabejinga aplinkosaugai, tad metų darbas man leido labiau įsigilinti į tvarumo ir aplinkosaugos temas. Būtent tai ir pasirinkau kaip savo tolimesnių studijų kryptį. Kadangi tuo metu Lietuvoje nebuvo panašių bakalauro studijų programų, išvykau į Nyderlandus. Dar dabar be galo gera prisiminti, kaip teikiant paraišką studijoms man padėjo ir palaikė mokytojai. Po studijų buvau pakviesta atlikti praktiką Sietle (JAV), kur ir toliau įsitvirtinau aplinkosaugos srityje. Iki šiol jaučiuosi dėkinga, kad taip anksti mokykloje turėjau galimybę išsigryninti, ką norėčiau veikti ateityje.
Jeigu reikėtų nieko nežinančiam žmogui paaiškinti, kas yra toji Valdorfo pedagogika, ką pasakytumėte?
Kai kalbėdavau apie savo patirtis mokykloje, visada išryškėdavo svarbus ryšys tarp mokinių, mokytojų ir didesnės mokyklos bendruomenės. Jaučiausi aktyvaus mokymosi proceso ir principų dalimi, o ne kaip pasyvi to stebėtoja. Atrodė, kad aš mokiausi ir keičiausi kartu su mokytojais ir pačia mokykla. Galbūt prie to jausmo prisidėjo mano pačios brendimas ir tuo metu vykusi mokyklos rekonstrukcija. Nuoširdus mokytojų rūpestis bei smalsumas savo dėstomam dalykui atrodė kaip išskirtinumas tarp mano bendraamžių patirčių.
Ir, žinoma, daug pasakojimų apie periodus, mokslo metų temų cikliškumą: penktoje klasėje mokomės apie senovės civilizacijas, per darbų pamokas siuvame tunikas ir metų gale vyksta olimpiada su iečių mėtymais, maratonais. Tai yra be galo ypatinga, šios patirtys man padėjo labiau visapusiškai tyrinėti ir matyti pasaulį.
Vilniaus Valdorfo mokyklos išskirtinumas yra įvairūs metų projektai, pavyzdžiui, važiavimas į kalnus arba žemės ūkio praktika užsienyje, pagaliau – išskirtinė Mykolinių šventė.
Ko gero, patys šilčiausi prisiminimai yra iš Mykolinių. Kiekvienais metais tai tapdavo visos mokyklos bendruomenės švente. Įspūdinga matyti, kaip įsitraukia ir kartu žaidžia ne tik skirtingų klasių mokiniai, bet ir mokytojai, tėvai. Augant buvo be galo įdomu išbandyti įvairius Mykolinių vaidmenis – nuo angelo ar žmogaus iki slibino. Prisimenu, kaip su Mokinių taryba pirmą kartą organizavome naktines Mykolines vyresniųjų klasių moksleiviams. Tąkart buvau slibinų kalėjimo prižiūrėtoja… Manau, kad ši šventė yra be galo svarbi, ji labai suartina bendruomenę mokslo metų pradžioje. Mykolinių gongai, dainos, tylus miško šlamėjimas, kai slepiesi nuo slibinų, laužo kvapas man iki šiol dovanoja daug gražių ir prasmingų prisiminimų.
Kokį šilčiausią prisiminimą iš mokyklos laikų nešiojatės savyje?
Tikrai negaliu išsirinkti vieno, bet, manau, kaip ir daugeliui, pertraukos tapo laiku, kai kūriau gražiausius prisiminimus su bendraklasiais. Nuo lenktyniavimo kieme iki košės eilės valgykloje, stalo teniso žaidimo, snūduriavimo ant kilimų, skubaus namų darbų pabaigimo ar ateinančios vasaros nuotykių planavimo, – per tuos trumpus laiko tarpus tarp pamokų su klasės draugais sukūrėme daug gražių prisiminimų ir stiprų ryšį, už kurį esu labai dėkinga.
Kokie mokykloje gauti įgūdžiai praverčia šiandien?
Dėl mokymosi temų ir būdų įvairovės mačiau pasaulį labiau įvairiapusiškai bei kompleksiškai. Man buvo lengviau prisitaikyti prie naujų sąlygų ir iššūkių po mokyklos baigimo. Pradedant nuo įvairių ūkio, darbo praktikų ir savarankiško gyvenimo, bendruomenės įsiliejimo įgūdžių, taip pat labai praktinių patirčių naudojant įvairius įrankius bei kuriant projektus savomis rankomis darbelių, drožybos pamokose. Meno – muzikos, dailės, teatro, šokio pamokos man asmeniškai padėjo išdrįsti ir suprasti, kad išeiti iš komforto zonos nors ir yra kartais baisu, bet būtent tai gali sukurti daug nuostabių akimirkų ir ryšių.
Pabaigusi mokyklą nesitikėjau, kad Valdorfo bendruomenė mane lydės ir toliau. Studijuodama universitete Nyderlanduose turėjau Valdorfo mokyklas baigusių bendrakursių. Išvykusi į praktiką už Atlanto, Sietle, sutikau bendradarbių valdorfiečių. Ir, turbūt, kas juokingiausia – mano praktikos vieta buvo visai šalia Sietlo Valdorfo mokyklos! Supratimas, kad besimokydama Valdorfo pedagogikos mokykloje tu tampi pasaulinės bendruomenės dalimi ir gali atrasti gilų ryšį ir panašias patirtis su žmonėmis iš kitų kultūrų, yra labai ypatingas.
Jeigu VIVA mokykla būtų daina, kokia ji būtų?
Iškart į galvą ateina mokytojos Jurgos diriguojama mokslo metų pabaigos šventėje visos mokyklos bendruomenės kanonu dainuojama „Taip mes tapome užaugę“.