Tikrai nenuobodžiauja, nes Valdorfo mokykloje vaikai raidžių mokosi kokybiškai kitaip – apie jas klausosi pasakų, piešia, patiria, išgyvena, žaidžia. Raides išvaikštome sniege, sudedame iš kaštonų, piešiame smėlyje ir panašiai. Kartais vaiką, kuriam sekasi geriau, mokytojas pasitelkia padėti kitiems vaikams. Pirmoje klasėje be raidžių ir skaičių mokymosi reikia įgyti ir kitų labai svarbių kompetencijų: būti grupėje, susikaupti, sekti mokytoją, dirbti pagal pavyzdį, laikytis taisyklių. Mokytojai pastebi, kad klasėje paprastai nuobodžiauja tie vaikai, kurie namuose daug laiko praleidžia prie ekranų.

Kiekvienoje klasėje yra gebėjimų žirklės – vieniems vaikams mokytis lengviau, kitiems iškyla sunkumų. Nėra vienos schemos kaip dirbti su gabiais ar sunkumų turinčiais vaikais. Mokytojai sprendimų ieško individualiai žiūrėdami į konkretų vaiką – kodėl jam sunkiai sekasi, kas galėtų padėti būtent tam vaikui. Tačiau individualus priėjimas nereiškia, kad vaikas turi savo atskirą programą. Dažnai vaikai ir patys, ypač šiek tiek vyresni, nelabai smagiai jaučiasi, kai juos išskiria, todėl bandoma išlaikyti aukso vidurį tarp pagalbos vaikui ir bendro darbo su klase. Kiekvienas vaikas vertinamas pagal savo asmeninę pažangą, o ne pagal tai, kiek gali jo klasės draugai. Vaikams, turintiems mokymosi sunkumų, gali būti teikiama speciali pedagogo, logopedo pagalba, organizuojamos papildomos pamokos. Gabiems vaikams stengiamasi duoti papildomų užduočių, jų prašoma padėti mokytojui, kitiems klasės vaikams. Stengiamasi, kad gabus vaikas nenuobodžiautų, tačiau Valdorfo mokykloje ugdomas visapusiškas žmogus, lavinami įvairūs gebėjimai bei kompetencijos, tad vystomi ne tik tie dalykai, kurie vaikui sekasi puikiai. Gali būti, kad itin gabiam ir greitai visus uždavinius sprendžiančiam matematikui bus užduota parašyti eilėraštį. Kai ryškėja, kad vaikas patiria mokymosi sunkumų, labai svarbus yra tėvų bendradarbiavimas, kartu su mokykla siekiant padėti vaikui spręsti jo individualius iššūkius.

Muzika, dailė – visi menai – labai svarbūs ugdymo procese, nes aktyvuoja ir lavina kitas smegenų sritis negu akademiniai dalykai. Daug kas priklauso nuo tėvų, šeimos ir vaiko nusiteikimo – visi dalykai mokykloje yra svarbūs, ne tik lietuvių kalba ir matematika. Visi gebėjimai yra lavinami mokantis, skiriant jiems laiko ir dėmesio.

11 ir 12 klasėse mokiniai ne tik intensyviai ruošiasi egzaminams, tačiau turi ir daug menų projektų, praktikų, atlieka metų darbą. Į vienuoliktą klasę nedarome atrankos pagal mokymosi pasiekimus, tad mokykloje mokosi įvairių gebėjimų ir polinkių vaikai. Kaip ir visose mokyklose, egzaminus mokiniai išlaiko labai skirtingai – būna itin gabių vaikų su keliais šimtukais, o kartais pasitaiko nesėkmių. Po mokyklos abiturientai renkasi labai įvairias veiklas: studijuoja Lietuvos ir užsienio universitetuose, kolegijose – menus, IT, socialinius mokslus, architektūrą, pedagogiką – tai, kas jiems prie širdies. Dalis buvusių mokinių savanoriauja, atlieka karinę tarnybą, renkasi vadinamuosius gap year ir toliau galvoja apie savo kelią.

Taip, pereiti gali. Kai vaikas keičia mokyklą, jo aprašomasis, idiografinis vertinimas konvertuojamas į įprastą dešimties balų sistemą, išduodama pažyma arba atitinkamos klasės baigimo pažymėjimas. Žinoma, adaptacija pakeitus mokykla vyksta. Valstybinėje mokykloje vaikams reikia išmokti naudotis vadovėliais, nes mūsų mokykloje jie naudojami tik nuo 5 ar 6 klasės, ir tai gana epizodiškai. Valstybinėse mokyklose vadovėliai ir pratybos naudojamos gerokai intensyviau. Stipriosios išėjusiųjų savybės – tai komunikabilūs, drąsūs, greitai surandantys savo vietą klasėje, gerai bendraujantys vaikai. Jeigu į kitą mokyklą pereina gabus vaikas, paprastai ir ten jam sekasi gerai, o jei susiduriantis su sunkumais, tai ir kitur dažniausiai nebūna lengva.

Taip, gali ateiti, jeigu konkrečioje klasėje atsiranda vieta. Dažnai tėvai į mūsų mokyklą kreipiasi su lūkesčiu, kad vaikas susigrąžintų motyvaciją mokytis, atrastų pažinimo džiaugsmą, grįžtų į mokyklą. Tačiau tokiems pokyčiams reikia laiko, noras mokytis neatsiranda iškart pakeitus mokyklą.

Mokytojai pastebi, kad atėję iš kitų mokyklų vaikai dažnai nemoka adekvačiai savęs įvertinti, reflektuoti, bijo parodyti, kad suklydo, nemoka ar ko nors nesupranta.

Standartizuotų gebėjimų testų mūsų mokykloje mokiniai nelaiko.

Mokiniai vertinami idiografiniu, aprašomuoju būdu. Plėtojame vadinamojo portfolio – aplanko – vertinimo sistemą. Taip pat vyksta metiniai įsivertinimo pokalbiai, kurių metu patys mokiniai mokomi reflektuoti, vertinti savo pažangą. Pradinėse klasėse pokalbiai vyksta kartu su tėvais, vėliau kalbasi tik mokiniai su mokytojais.

Mokinių pasiekimų, pažangos monitoringas vyksta nuolat. Įvairių darbų, projektų parodos, koncertai, spektakliai mūsų mokykloje yra vienas iš puikių įrankių vaiko asmeninei pažangai įvertinti.

Rašto darbai, kontroliniai, tam tikrų darbų ir projektų pabaigimas taip pat naudojami kaip atsiskaitymo forma. Kas dieną yra skiriamos užduotys, kurias reikia padaryti, atlikti.

Pažymius pradedame rašyti aštuntos klasės pabaigoje. Kol atsiranda pažymiai, mokiniams būna labai smalsu, kokius juos gautų. Kai tik prasideda vertinimas pažymiais, keletą savaičių būna labai įdomu, mokiniai stengiasi gauti kuo geresnį pažymį, bet šis efektas ilgai neišsilaiko, nes dauguma vaikų mokosi ne dėl pažymio. Pažymys niekada nėra pagrindinis įrankis. Ir toliau vyksta metiniai įsivertinimo pokalbiai, stebima vaiko pažanga, daromas aprašomasis vertinimas, mokomasi reflektuoti.

Nuo pirmos klasės Vilniaus Valdorfo mokykloje vaikai mokosi anglų ir vokiečių kalbų. Pagal Valdorfo pedagogiką užsienio kalbos turėtų būti mokoma per žmogiškąjį kontaktą – per pokalbį tarp mokytojo ir mokinio, lygiai taip pat kaip ir mokantis ištarti pirmuosius gimtosios kalbos žodžius. Imituodami tikro gyvenimo situacijas ir pokalbius, klasėje mokiniai atkartoja mokytojo žodžius, mokosi eilėraščių, dainelių, skaičiuočių, žaidžia žaidimus.

Valdorfo pedagogika grįsta amžiaus tarpsniais. Mokymasis organizuojamas pagal tai, kokio amžiaus vaikas kokiu būdu geriausiai mokosi. Maži vaikai, darželinukai geriausiai mokosi kopijuodami, mėgdžiodami, 7–14 metų vaikai – tyrinėdami pasaulį. Todėl Valdorfo pedagogika laikosi nuostatos, kad iki 14 ar 15 metų vaikai turėtų mokytis analoginiu būdu, išmokti naudoti įvairias priemones, padaryti darbus savo rankomis, patirti trimatį pasaulį ir tik tada eiti į skaitmeninį dvimatį pasaulį.

Mokykloje iki septintos klasės skaitmeninė technika nėra naudojama arba naudojama išskirtiniais atvejais – nuotolinio mokymosi metu, žiūrint filmą. Atliepdami šiuolaikinius iššūkius nuo 5 ar 6 klasės kalbame apie saugų elgesį internete, nes ne visi vaikai namuose turi saugią interneto aplinką. Nuo septintos klasės pradedame mokyti informacinių technologijų, kurios naudojamos kaip įrankiai – atlikti įvairias užduotis, pristatymams, rašto darbams, projektams, kūrybai.

Manome, kad svarbiau nei valdyti technologijas (ko vaikai išmoksta tikrai greitai) yra ugdyti kūrybiškumą, komandinio darbo, problemų sprendimo įgūdžius.

Mokykloje mokiniai telefonais nesinaudoja – jie surenkami prieš pirmą pamoką ir atiduodami po pamokų, saugomi mokytojų kambaryje. Išskirtiniais atvejais, prireikus pamokoje, telefoną galima pasiimt, po pamokos vėl grąžinti.

Taip pat klasės tariasi kokios taisyklės galioja namie po pamokų. Įprastai pradinukų mokytojai siekia, kad vaikai neturėtų išmaniųjų telefonų su interneto prieiga. Vyresnėse klasėse tariamasi nebeduoti vaikams ekranų dažniausiai po 21 val. Mokytojai pastebi, jei vaikai ilgai naršo telefonuose, susirašinėja, į pamokas ateina neišsimiegoję.

Mes nenaudojame šio skambaus trumpinio, tačiau manome, kad taip, kaip mes mokome ir mokomės – tai iš esmės yra tas pats, kaip STEAM metodika. Valdorfo pedagogikoje itin daug patyriminio mokymosi. Mokytis chemijos, fizikos pradedame nuo įvairiausių bandymų atlikimo. Mokykloje daug meno, technologijų, dizaino pamokų. Dalykus integruojame, jų mokomės kartu, vykdomi įvairūs menų, technologijų, gamtos mokslų projektai.

Vadovaujamės bendrosiomis ugdymo programomis, tačiau kaip netradicinio ugdymo mokykla galime nuo jų nukrypti 25 procentus. Tuo ir naudojamės – kai kuriuos dalykus pradedame mokyti vėliau, kai kuriuos anksčiau, turime daug papildomų dalykų. Per visus mokyklos metus bendrąsias programas išeiname ir abiturientai gali sėkmingai laikyti brandos egzaminus.

Pradinukai vadovėlių neturi. Vadovėliai gali pradėti atsirasti 5 ar 6 klasėje, jei mokytojas taip nusprendžia, tačiau net vyresnėse klasėse tai netampa pagrindine mokymo priemone.

Kiekvienas mokinys kiekvienam dalykui kuria savo sąsiuvinį, kuris yra ir vadovėlis, ir pratybos. Sąsiuviniuose viskas susiję temomis: teorija, piešinys, sprendimas, praktika. Pagal situaciją ir poreikį nuo 3 ar 4 klasės gali atsirasti atskiri matematikos, lietuvių kalbos taisyklių sąsiuviniai, žodynai.

Vadovėlio neturi ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. Mokytojas turi laisvę rinktis iš visų pasaulio vadovėlių, šaltinių, pritaikyti pratybas, užduotis, atsirinkti tinkamus tekstus. Žinoma, mokytojams tai yra didelis darbas ir atsakomybė ruošti visą ugdymo medžiagą. Dažnai vadovėlis nėra tinkamas įrankis, nes mokomasi kitokiu būdu – pradedama nuo patirties, bandymų, uždavinių sprendimų ir tik per tai ateina teorija bei taisyklės.

Manome, kad ne diplomas lemia, kad žmogus bus geras mokytojas. Priimant mokytoją į darbą atsižvelgiame, ar žmogus turi pedagoginį išsilavinimą, bet tai nėra esminis kriterijus. Žiūrima į gebėjimus, kompetencijas, požiūrį į vaikus, sugebėjimą elgtis stresinėse situacijose, patirtį, taip pat svarbu, kad būsimo mokytojo vertybės sutaptų su mokyklos vertybėmis. Jau įdarbinę mokytoją, skatiname mokytis ir gauti pedagogo kvalifikaciją, jei mokytojas jos neturi. Valdorfo mokytojas yra žmogus, kuris nuolat mokosi naujų dalykų iš įvairiausių šaltinių ir kolegų, dalyvauja kursuose, paskaitose, seminaruose Lietuvoje ir užsienyje, darbo stebėjimo projektuose užsienio Valdorfo mokyklose. Jau turime galimybę mokytis Valdorfo mokytojų kursuose ir Lietuvoje.

Karantinas ir nuotolinis mokymasis buvo ekstremali, sudėtinga situacija prie kurios tiesiog reikėjo laikinai prisitaikyti. Nors prisitaikėme greitai, išmokome dirbti nuotoliniu būdu, įvaldėme Zoom’us, Teams‘us Clasroom‘us ir pan., kartu jautėme kaip stipriai mus riboja toks mokymosi būdas, kaip sunku palaikyti mokinio ir mokytojo tarpusavio ryšį, kaip neigiamai tai atsiliepė ir mokinių, ir mokytojų emocinei sveikatai.

Todėl mokyklos prioritetas – gyvas kontaktinis mokymas. Darome viską, kas įmanoma ir teisėta, kad galėtumėme mokytis visi kartu mokykloje. Kol situacija leidžia mokytis mokykloje, neorganizuojame hibridinio, nuotolinio mokymo, netransliuojame pamokų, nesiunčiame užduočių.

Taip, vaikus su specialiaisiais poreikiais priimame. Tačiau klasėje gali būti ribotas skaičius tokių vaikų, kad jiems galėtume suteikti adekvačią pagalbą, padėti ir nepalikti nuošalyje.

Specialiųjų poreikių spektras yra labai platus ir įvairus, visi vaikai skirtingi, todėl tai labai individualu – vieniems vaikams mūsų mokykla gali puikiai tikti, kitiems valdorfiški metodai netiks.