KAIP GYVENI, ALUMNE? Pažintis su Ugne
Ugnė Makutėnaitė ir interviu su ja pradeda bei atveria rubriką #VIVAlumnas. Apie „naudingesnius” ir širdies pašaukimo kelius, apie pasikeitusią gyvenimo geografiją ir drąsą ieškoti savęs pasakoja Ugnė.
Ugne, trumpai prisistatykite.
Esu Ugnė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Anksčiau dirbau Valdorfo mokykloje – buvau klasės auklėtoja. Dabar gyvenu Prancūzijos pietuose ir korepetitoriauju. Turiu šiek tiek suaugusių užsieniečių mokinių, kurie mokosi lietuvių kalbos, nes jų antros pusės yra lietuvaitės :), bet daugiausiai – tai Lietuvoje gyvenantys mokiniai, kurie ruošiasi egzaminams (PUPP ar brandos), ar įvairių klasių mokiniai, patiriantys kokių nors mokymosi sunkumų.
Kaip rinkotės specialybę, ar buvo lengva?
Ne visai. Labai traukė menai ir kalbos, tačiau kažkaip patikėjau, kad reikia rasti specialybę, kuri būtų „naudingesnė“, tad iš pradžių studijavau ir baigiau kineziterapiją. Galiausiai, aiškiai supratau, kad tikrai labai noriu būti mokytoja (ir jau seniai!), tad įsidarbinau mokykloje padėjėja, paprašiau paderinti tvarkaraščius ir pradėjau studijuoti lietuvių kalbą. Labai svajojau apie teatro mokytojos studijas, bet menų studijos buvo brangios, nemokamo mokslo galimybės nebeturėjau, o išvykti studijuoti svetur nedrįsau. Tad kažkaip pamaniau, kad teatras ir literatūra susisies galiausiai. Dirbdama mokykloje tuo įsitikinau.
Kaip darbe ir gyvenime padeda tai, kad baigėte Valdorfo mokyklą? Kokias vertybes ir prasmes išsinešėte?
Pastebiu didelį pasitikėjimą žmonėmis, tikėjimą, kad galiu, kad viskas pasiekiama, jei tik įdėsiu pastangų ir turėsiu noro. Man svarbu kurti ryšį su aplink esančiais žmonėmis. Tai labai skatino šeima ir mokykla. Pamenu, keli klasiokai net išėjo iš mokyklos, „nes mokykla labai kišosi į gyvenimą, nepaliko ramybėj“. Man buvo gera mokykloje.
Kokie prisiminimai likę iš mokyklos?
Sunku kažką išsirinkti…
Pamenu, kad per pietų pertrauką eidavome į mokyklos rūsį. Ten buvo seno sovietinio darželio skalbyklos, vonios. Mes prisigalvodavom visokių šiurpių istorijų. Dar ten buvo katės mumija. Kartais ji keisdavo savo buvimo vietą. Taip gąsdintis buvo labai smagu. Dar kartais rūsy užstumdavom duris ir kažkas vėluodavo į pamoką (taip daryti negalima, nerekomenduoju)…
Dar pamenu, kaip dvyliktoje klasėje spręsdavau kombinatorikos užduotis iki vakaro. Pamenu, turėjau tokį šiltą pledą ir kokią 18 val. pasibelsdavau į mokytojų kambarį. Matematikos mokytoja Aušra mane pakonsultuodavo – buvo jauku. Mokytojų kambarys tada buvo toks mažytis, šiltas, ten buvo kavos, kurios kartais vogčiomis pasidarydavom…
Labai įsiminė pamokos su dailės mokytoja Nijole.
Ar palaikote ryšį su mokykla: mokytojais, klasiokais?
Kadangi pati tapau mokytoja, tai niekur toli nenutolau.
Ką patartumėte Vilniaus Valdorfo mokyklos moksleiviui renkantis studijas arba planuojant karjerą?
Neskubėti. Nebijoti keisti studijų, darbo, jei kas netiks. Manau, dar labai verta kalbėtis su įvairiais žmonėmis ir, susirinkus daug informacijos, galiausiai spręsti pačiam/pačiai. Juk darbą, studijas renkamės sau, o ne močiutei, ne tėvams… Na, ir šiaip, gyvenimas nesustoja, net ir pasirinkus specialybę, susiradus darbą. Keičiamės, savyje atrandame kažką naujo.
Kalbino Inga, Ulos mama.