KAIP GYVENI, ALUMNE? SAULĖ

Kviečiame susipažinti su Vilniaus Valdorfo mokykloje psichologe dirbančia alumne Saule, kuriai VIVA mokykla yra erdvė realizuoti save ir savo talentus, vieta, kurioje visa, kas neįmanoma, lengvai tampa įmanoma.  

Papasakokite trumpai apie save.

Esu Saulė, psichologė. Turiu ir pedagogo kvalifikaciją. Bakalauro studijas baigiau Vilniaus universitete, o magistrantūros – Lietuvos sveikatos mokslų universitete. O šiaip tai, turbūt, visapusė asmenybė (kokias Valdorfo pedagogika ir augina), tad nesinori sutilpti į vieną specialybę, norisi daug ką veikti ir daryti. Tą ir darau.

Kaip rinkotės profesiją?

Nuo mažens norėjau daryti kažką su menais, kūryba, tačiau paauglystėje, ieškant prasmės gyvenime, pasirodė, kad meno sritis jos stokoja, tad ėmiau ieškoti to, kas labiau atitiktų tuo metu rastą prasmę. Traukė specialybės, kuriose galima padėti žmonėms, svarsčiau apie su gydymu susijusias specialybes, o ir galimybių atrodė daug, nes mokslai gerai sekėsi. Pirmasis mano pasirinkimas buvo medicinos studijos, antrasis – psichologijos. Dėl nepakankamo balo įstojau į antrąjį. Gerai nežinojau, ko tikėtis tiek vienu, tiek kitu atveju, tad, turbūt nenuostabu, kad pradėjusi studijas, psichologija nusivyliau, nors per laiką pasitikrinau, kad ir medicina tikrai nebūtų tikusi. Jaučiuosi, kad vis dar renkuosi specialybę, ieškau, bandau save įvairiuose amplua. Per kelerių metų darbo praktiką ir magistro studijas atradau psichologiją ir save joje iš naujo, tačiau labai aiškiai suprantu, kad tai dar nėra baigtinė mano profesija.

Kaip darbe ir gyvenime padeda tai, kad baigėte Valdorfo mokyklą?  

Universitete jaučiausi labai kitokia. Studijuodama psichologiją jaučiausi „balta varna“, siekianti ryšio su dėstytojais, kelianti klausimus, kuomet didžioji dalis studentų buvo paklusnūs, neišsišokantys. Manęs netenkino paviršinė informacija, bandydavau iš esmės suvokti, kaip dalykai veikia. Dėl to eidavau į kartais ir patiems dėstytojams nepatogias diskusijas, nukrypdavome nuo paskaitos plano sustodami prie dalykų, kurie kėlė klausimų ir pan. Sunku pasakyti, ar tai mokyklos nuopelnas, ar mano būdas, o gal abu. 

Pastebiu, kad mokykla suteikė drąsą reikšti nuomonę tiems, „kas hierarchijoje aukščiau“, t.y., mokykloje – mokytojams, universitete – dėstytojams, kituose kolektyvuose – vyresniems, „aukštesnes pareigas užimantiems“ žmonėms. Nebaisu būti autentiškai, nebaisu dalintis savo idėjomis, klausimais, nuomonėmis. Girdisi, kad tai ir kartos ypatumas, tačiau, atrodo, kad tai ir mokyklos nuopelnas. 

Valdorfo mokykla yra bendruomeninio valdymo pavyzdys, kuomet apie problemas gali diskutuoti ir spręsti, nesvarbu, ar esi mokinys, ar mokytojas. Čia yra erdvė inicijuoti savo idėjas – šalia yra Tavimi tikinčių, besąlygiškai palaikančių žmonių, pasirašančių įvairioms avantiūroms. Tokią atmosferą esu sutikusi daugiau neformaliame švietime, stovyklose, o tradicinės pedagogikos mokyklose tą daryti dažnai yra sunku, nes yra vienas ar keli žmonės, kurie viską sprendžia. Tad išsinešu iš šios mokyklos (ir ypač dabar, kai turiu ir darbuotojos patirtį) pavyzdį, kaip gali funkcionuoti lygiavertiškumą išlaikančių ir savivalda užsiimančių žmonių kolektyvas, kaip jis įkvepia mokinius ir darbuotojus tikėti savimi ir būti iniciatyviam, reikšti save.  

Čia susirinkę tikrai daug idealistinio požiūrio žmonių, dėl to „neįmanoma“ labai lengvai gali tapti „įmanoma“. Jaučiuosi, kad tą esu labai perėmusi, tai suteikia drąsos dideliems užmojams, tad pati imuosi iššūkių, reformų ten, kur jos reikalingos.

Kokie prisiminimai likę iš mokyklos? Kas Jums yra „Viva”?

Man „Viva“ – tai vis dar seni (prieš renovaciją buvę) koridoriai, aktų salė, senos patalpos, į kurias aš atėjau visai mažiukė, ir kuriose man buvo didelis įspūdis pasakiškumo ir grožio per nuostabiai išdažytas spalvas sienose, per akvareles ir harmoningą aplinką, kuriamą medinių suolų, pagalvėlių, vilnos vėlimo, megztų fleitučių dėklų ir pan. Man „Viva“  – tai euritmijos pamokos su mokytoja Loreta, kai stebėdavausi jos gracingais judesiais, iki šiol pamenu, kaip ji rodė rožės žiedą bei obuolį klausdama, kas tarp jų bendro? Taip pat „Viva“  man – kai po pamokų ketvirtoje klasėje su visiškai vieninteliu tuo metu toje klasėje turėtu telefonu, kuris filmavo (!), bandėme sukurti siaubo filmą „Žudikas tualete“.  

Po pamokų su klasiokais neskubėdavome namo, nes mokykloje buvo taip miela ir jauku. Man „Viva“  yra ir tai, kad mokykloje galėdavau vaikščioti apsigaubusi pledu, su vilnonėmis kojinėmis, gerti arbatą ir spręsti matematiką. Man „Viva“ yra mokytojos Nijolės pamokos ir jos ekspresija, užsidegimas, pasakojant apie meno istoriją, architektūrą, komentuojant mūsų piešinius, įkvepiant pamatyti grožį, judesį, liniją, šviesotamsą, gyvybę. Man tai ir pamokos su mokytoja Aušra, kuomet šalia matematikos uždavinių sprendimų pasikalbėdavome apie gyvenimo prasmę, egzaminų beprasmybę, apie gyvenimą apskritai. „Viva“  – tai ir jautrūs pokalbiai su mokytoja Raminta per įsivertinimo pokalbius, tai ir kelionės su klase, o taip pat avantiūra keliaujant į žemės ūkio praktiką Vokietijos ūkyje. Tai ir dainos, ir choras, ir koncertai, ir spektakliai, ir vis besikeičiančios šventės (ir stebuklų jausmas jose), ir idėjos, kurios gimdavo klasėje (vienas įgyvendinom, kitų – ne)…. Tiek visko, viskas taip tiršta spalvomis ir grožiu. Ir dabar, kai galvoju, rodos, labiausiai man tai yra santykis, kurio buvo labai daug čia, kas man labai tiko. Santykis, visų pirma, su Mokytojais, kad aš esu visiškai priimama, matoma tokia, kokia esu, ir to pakanka. O taip pat – tai erdvė realizuoti save, savo talentus, nes yra visa įvairovė sričių, kuriose save išbandai, o taip pat yra Mokytojų, kurie Tavimi tiki ir palaiko.

Ar palaikote ryšį su mokykla – mokytojais, klasės draugais?

Šiuo metu dirbu savo mokykloje. Atėjau į ją, turbūt dėl to, nes nespėjau iki galo nutolti. Visų pirma, čia teko ateiti bakalauro studijų metu, kuomet keliaudama per įvairias valstybines mokyklas ir rinkdama patirtį iš ten dirbančių psichologijos mokytojų, turėjau idėją realizuoti savitą psichologijos pamokų programą. Mano auklėtoja pakvietė tai padaryti jos auklėtinių klasei. Susipažinau su to meto mokyklos psichologe Irute, pas kurią vėliau norėjosi grįžti atlikti edukacijos psichologijos praktiką. Vėliau dirbau popiečio grupėje… Galiausiai, jau po bakalauro, ieškojau darbo ir gavau pasiūlymą dirbti namų mokymo mokytoja, kas skambėjo kaip iššūkis, nes tai mokykloje buvo visiškai nauja, tam darbui reikėjo tiek pedagogės, tiek psichologės kompetencijų. Nuo to laiko, nors tuo pačiu metu dirbau ir kitose mokyklose, vis labiau įsitvirtinau čia. Dabar suvokiu, kad tai, turbūt, labiausiai buvo nulemta to, jog jaučiau, kad man čia suteikia erdvę daryti tai, ką kitur būtų sunku gauti, kad čia yra erdvės augti ir tobulėti, o, kartu, kad čia aš galiu labai daug, nes jaučiu didelį palaikymą.

Santykis su mokytojais, žinoma, keitėsi į daugiau kolegišką santykį, nors kai kurie mokytojai ir išliko mokytojais. O su kai kuriais klasiokais iki šiol labai artimai bendraujame.

Ką patartumėte „Viva“ moksleiviui renkantis studijas arba planuojant karjerą?

Dirbdama su mokiniais ir matydama (o kartu prisimindama ir savąjį) didelį nerimą baigiant mokyklą, norisi pasakyti, kad svarbu niekur neskubėti su pasirinkimais ir nebijoti drąsiai daryti tai, ką norisi. Matau žmones, kurie baigė kartu su manimi ar panašiais metais ir, rodosi, kad labiausiai laimi tie, kurie lengvai nepaleidžia savo svajonių, drąsiai siekia jų realizacijos, nebijodami susidurti su pasekmėmis. To mokausi ir aš.

Rodos, neretas susiduria su nerimu dėl egzaminų rezultatų, baigiant šią mokyklą, kad, neva, jie nebus pakankami įstoti ten, kur norisi, arba specialiai nesirenkama galinti patikti specialybė, nes bus per daug darbo vytis. Tai, iš tiesų, yra tas jausmas, kad čia, mokykloje, gyvename šiltnamio sąlygomis ir labai baiminamės, kai kyla grėsmė susidurti su „atšiauriu“ išoriniu pasauliu (sistema, egzaminais ir pan.). Bet susidūrimas su tuo išorės pasauliu neišvengiamas. O kai susiduri, tai pamatai viską kiek tikroviškiau, realistiškiau, pamatai savo ribas, kas nėra blogai, o suteikia adekvatumo. Atrodo, kad tas bagažas, pamatas, čia gautas ir sudėtas, paverčia mus, baigusius, tokiais daugiafunkciniais, kai iš nieko galim ir afrikietiškų dainų kitus pamokyti, ir ritminį žaidimą pravesti, ir paveikslą nutapyti, ir pamąstyti apie dalykų esmę giliau. Tikrai esame labai turtingi savo patirtim, įgūdžiais, tai praverčia tiesiog gyvenime, o kai kuriose srityse tampa netgi labai dideliu privalumu. Ir ta mintis, kad mokykla ugdo visapuses asmenybes, man atrodo, yra labai taikli. Rodos, neišeina būti tik viename, norisi būti įvairiose srityse. Dabar jau sau pripažįstu, kad viskas su tuo gerai manyje, aš taip pripratusi, nes mokykloje taip visada buvo. Tad ir specialybės vienos gali neužtekti, norėsis įvairovės ir pan. 

Valdorfo mokyklą baigiančiam mokiniui rekomenduočiau daryti tai, kas teikia džiaugsmą, nebijoti eiti ten, kur atrodo daug darbo. Dirbti mes išmokstame mokykloje, nors nebūtinai tai gali atsispindėti baigimo rezultatuose. Jei nepasiseka su egzaminais, visuomet juos galima perlaikyti ir tobulai perlaikyti (ne vieną tokį žmogų esu sutikusi)! 

Taip pat palinkėčiau nebijoti pokyčių, drąsiai leistis į ieškojimus, ypač, kai yra daug nežinios. Žodžiu, pasitikėkime savimi! O mokiniams, kurie dar nebaigia, bet mokosi šioje mokykloje, palinkėčiau neužsidaryti tarp šios mokyklose sienų, pažinkite pasaulį dalyvaudami stovyklose, ieškokite savęs ir stiprinkite savo stipriąsias puses per popamokines veiklas, dailės, muzikos, kino mokyklas ir pan. Tai vėliau, jau baigus mokyklą, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi einant savo talentų ir svajonių realizacijos link.

Kalbino Inga, Ulos mama.