KAIP GYVENI, ALUMNE? EMILIJA
„Egzaminai ateina, praeina ir pasimiršta labai greitai. Linkiu rasti laiko atitrūkti nuo mokslų, pailsėti ir pabūti kartu su tais, kurie mokykloje brangūs“, – sako Vilniaus Valdorfo mokyklos alumnė Emilija, kurią kalbiname pavasarį, artėjant egzaminų sesijai.
Kokia asociacija ateina pirmiausia išgirdus pavadinimą „Vilniaus Valdorfo mokykla”?
Minkštos pastelinės spalvos, vaškinės kreidelės, košės kvapas koridoriuose, mane mokę mokytojai ir mes su klasiokais, sėdintys alyvose mokyklos kieme.
Kaip sekėsi po mokyklos rinktis tolesnį kelią, ar iš karto žinojote, ką norite veikti?
Jau nuo devintos klasės save ateityje mačiau studijuojančią ir užsiimančią žurnalistika, tam ruošiausi, apie tai daug galvojau ir svajojau. Po kurio laiko ir aplinkiniai mane ėmė matyti šioje srityje. Bet kelias nuvingiavo į kitą pusę. O seniai matytus bičiulius vis dar kartais nustebinu, kad šiuo metu studijuoju visai ne žurnalistiką.
Iki žurnalistikos studijų pritrūko (dabar sakau laimingo) 0,1 balo. Įstojau į tarptautinį verslą ir komunikaciją, pastudijavau pusmetį ir supratau, kad studijose mane supantys žmonės, dėstomi dalykai, aplinka, dirbtinai skatinama konkurencija visai ne apie mane. Ir po pusmečio priėmiau visai nelengvą sprendimą išeiti. Per likusius pusę laisvų mokslo metų pabaigiau žurnalistikos kursus ir netikėtai gavau tą svajotą žurnalistės darbą. Kuris, pasirodo, visai nebuvo svajonių: porą mėnesių rašiau straipsnius vienam naujienų portalui, į juos dėjau visą savo laiką ir širdį, o jie, kitądien publikuoti, tiesiog nuplaukdavo naujienų srautu žemyn, visiškai nieko nepakeitę. Ir nors man sekėsi puikiai, gavusi laišką su pasiūlymu nuo rudens dirbti pilnu etatu, su darbu atsisveikinau – kažkaip per daug artimas tuomet man pasirodė Antanas Garšva iš „Baltos drobulės“, skaitomos prieš lietuvių egzamino perlaikymą 🙂 Su nauju lietuvių kalbos egzamino rezultatu į žurnalistiką tikrai būčiau įstojusi, bet šito kelio jau sąmoningai nebesirinkau.
Dabar studijuoju pedagogiką. Noras mokyti užsislėpęs buvo jau nuo vaikystės, bet buvau įsitikinusi, kad galiu studijuoti kažką didingesnio, keliančio daugiau akademinio iššūkio. Kokia nesąmonė! Čia yra smagiausia, prasmingiausia, ką galiu veikti, dabar jaučiuosi visiškai savo vietoje. Kartu esu labai dėkinga už paklaidžiojimus, jie padėjo rasti ir save, ir draugus.
Jeigu reikėtų nieko nežinančiam žmogui paaiškinti, kas yra toji Valdorfo pedagogika ir kuo ji skiriasi nuo tradicinio švietimo sistemos, ką pasakytumėte?
Studijose dažnai tenka pasakoti apie Valdorfą. Esu bandžiusi pasakoti ir iš vienos pusės, ir iš kitos, bet, man atrodo, pilnai atskleisti dar niekad nepavyko. Mano pasakojimuose nuskamba žodžiai bendruomenė, praktikos, mokymasis per patyrimą, menai, geras – gražus – teisingas pasaulis, pagarba, daug laisvės, periodai, bet, manau, esmė iš tikro sutelpa į daugelio valdorfiečių mintinai mokamą frazę „su pagarba sutikti, su meile auginti, laisvą išlydėti“.
Studijų metu aplankau nemažai mokyklų ir negaliu negalvoti, kokią dovaną gavau, kad į mane mokykloje pirmiausia žvelgė kaip į žmogų, o tik po to kaip į moksleivę, kuri turi tam tikrą išmokti, tam tikrą atitikti, tam tikra būti.
Jūsų dvyliktos klasės metų darbas buvo labai originalus – receptų su eteriniais aliejais knyga, kuriai kūrėte ne tik receptus, bet ir fotografavote pagamintus desertus. Ar iki šiol mėgstate eksperimentuoti virtuvėje?
Taip. Ypač desertus šventėms, dovanoms, susibūrimams. Tiesa, džiaugiuosi, kad jų nereikia fotografuoti.
Kokį šilčiausią prisiminimą iš mokyklos laikų nešiojatės savyje?
Sunku išskirti vieną, tiek daug visko per 12 metų nutiko. Dabar į galvą ateina matematikos pamokos, kurių metu su mokytoju Albinu dainuodavom liaudies dainas ir spręsdavom uždavinius kieme besisupdami ant sūpynių; Lietuvos šimtmečio minėjimo savaitė, kai mokytojai tapo istorinių asmenybių personažais; paskutinio skambučio diena, kai susitikome po ilgų karantino mėnesių ir mus apsupę mokytojai dainavo „Rodos nieko neįvyko“ bei bendrumo pilnas laikas euritmijos festivalyje Vokietijoje.
Ar turite savo mokytojo idealą, koks turėtų būti geras pedagogas?
Norintis mokyti ir mokytis. Tikintis mokiniais. Jautrus aplinkai. Tvirtas. Atviras pokyčiui.
Mokykloje Jus prisimename kaip aktyvią ir veiklią moksleivę, kuri dalyvavo mokyklos savivaldoje ir kitose veiklose už mokyklos ribų. Kaip viską suspėdavote? Dabar pavasaris, tuoj baigiamieji egzaminai, gal turite kokį patarimą abiturientams?
Veiklų sūkuryje jaučiausi išsipildanti, daug prasmingų dalykų išmokstanti. Man patiko mokytis. Manau, tiesiog savyje turėjau daug smalsumo, kurį nešuosi ir dabar. Ir dar turėjau gan griežtai susiplanuotą rutiną.
O abiturientams savo dienose linkiu rasti laiko atitrūkti nuo mokslų, pailsėti ir pabūti kartu su tais, kurie mokykloje brangūs. Egzaminai ateina, praeina ir pasimiršta labai greitai.
Jeigu VIVA mokykla būtų daina, kokia tai daina?
Visada apie mokyklą pagalvoju skambant Sauliaus Mykolaičio dainai „Tikėti Pasaka“. Man ji apie vaikystę, lengvumą, paslaptį, viltį, savitumą, šilumą – visaip kaip VIVA.